Persikraustymas.

Persikraustymas

Kai tai įvyko man tebuvo penkeri metukai. Vieną dieną mama su tėčiu man pranešė, kad mes išsikraustome rytoj. Man buvo labai negera ir skaudėjo širdelę. Juk aš tada buvau maža, lankiau mokyklą (nulinę klasę), turėjau geriausią draugę. Ten buvo mano namai. Kiekvieną dieną praleisdavau lauke, man tuo metu patiko, kur aš gyvenau. Buvo labai skaudu viską palikti. Kitos dienos ryte aš paprašiau mamos, kad bent galėčiau atsisveikinti su drauge. Ji sutiko. Ką gi, nuėjome kartu prie jos buto durų, paskambinome ir atidarė jos močiutė. Paklausiau, kur yra mano draugė. Ji atsakė, kad šiandien labai susipyko su mergaitės mama ir jos paliko namus, išsikraustė kažkur kitur. Taigi, aš net nesugebėjau atsisveikinti! Kai atvažiavome į naująjį būstą, man ten nepatiko. Norėjau kuo greičiau grįžti iš ten, kur atvykau. Ta vieta, kur dabar gyvenu, buvo nesutvarkyta. Bet po kiek laiko aš apsipratau. Mano šeima pradėjo daryti remontą. Viskas buvo tiesiog puiku! Tik viena kliūtis- mokykla. Aną palikau, nes buvo centre, tad reikėjo vėl viską pradėti iš pradžių. Prisimenu, kaip man buvo nejauku, kai atėjome ir aštuoniolika vaikų sužiuro į mane. Prisimenu, kai mama mane paliko naujoje vietoje. Na, mergaitės tikrai buvo draugiškos. Kvietė mane pažaisti, norėjo šnekėtis. Bėda ta, kad aš nenorėjau. Galvojau apie savo senąją draugę, kaip jai sekasi, norėjau viską lėtai apmąstyti. Tai buvo didžiulė klaida, nes dabar aš beveik neturiu draugių- klasiokių. Kadangi tada nenorėjau bendrauti. Gerai pagalvojus- persikraustymas man buvo be galo didelis dalykas. Galbūt viskas būtų buvę kitaip, jei nebūčiau buvusi tokia maža. Mano sesutei tuo metu buvo tik vieneri metukai. Dabar ji ničnieko neprisimena, taigi, manau, kad jai yra gerai. O aš turiu daugybę prisiminimų iš tenai. Tada mano mama su tėčiu sunkiai dirbo, nuo ryto iki vakaro. Pas mane ateidavo senelis. Mes kartu mėgdavome eiti pasivaikščioti, netgi senelis žaisdavo su manimi lėlėmis! Dabar pagalvojusi apie tai nusijuokiu, nes būdavo juokinga, kai mano mylimas senelis bandydavo užrišti lėlytei skarelę ir aprengti nauja suknele. Dabar jis nieko nenori žaisti iš stalo žaidimų, nebent “Bingo”. Dabar jaučiuosi gerai šioje vietoje, nes turiu draugių, apsipratau ir nebenoriu išvykti kur nors kitur. Tikiuosi, kad tai ir neįvyks. Galbūt jums reikės greitu laiku persikraustyti? Iš savo patirties turiu keletą patarimų: nesijaudink. Viskas bus gerai! Jei turi labai gerų draugių ir tau labai skaudu su jomis atsisveikinti, susitarkite, kad retkarčiais atvažiuosite aplankyti viena kitos. Susrašinėsite elektroniniais laiškais, sms žinutėmis. Aišku, daug geriau, jei persikraustai tame pačiame mieste į kitą vietą, kaip ir aš. Bet žmonės dažnai persikrausto ir į kitą miestelį. Pasistenk, kad ryšys nenutrūktų. Beje, prisimink, kad ir kitoje vietoje susirasi daug draugių!!! Antrasis patarimas- susitaikyk su tuo. Negali ant tėvelių pykti, juk jiems irgi negera. Galbūt buvo tam tikrų priežasčių? Gal tėveliai nebegali išlaikyti didelio buto, tad reikia mažesnio ir pigesnio. Pasikalbėk su jais ir suprasi, kodėl taip atsitiko. Tikiuosi, kad jums patiko šis straipsnis. Rašiau tik tiesą, ir atsiprašau, jei kas nors buvo ne taip. :}