Iki, mielieji.

Supratau, kad čia man ne vieta. Pirmiausia noriu parašyti, kad nemanytumėte, jog aš neatlaikiau sunkumų ir išbandymų. Ne, tai tikrai nebuvo sunku. O jei dar labiau būčiau pasistengusi kas dieną būtumėte išvydę mano straipsnius. Bet tai- jau praeitis.



Jei prakalbčiau apie dabartį, manau, kad šis blog'as ne toks kaip anksčiau. Kur dingo jaunatviškumas, mieli straipsniai, vaikiškumas, gera nuotaika, šiltumas ir puiki atmosfera? To tikrai nebeliko. Išgaravo kaip dūmas. Ar bent jau aš viena taip galvoju.



Komentarų išjungimas- ne į naudą. Nebėra noro rašyti. Kas iš to, kad negali išgirsti nuomonių apie straipsnį? Na ir kas, kad negirdėsi blogų komentarų? Tai padėdavo, o dabar... Neįmanoma sužinoti ar patiko tavo rašliava. Viskas tapo abejinga ir monotoniška spaudinėti "Ačiū už straipsnį".



Nemanyk, Ieva, kad aš prieš tave. Ne, tikrai ne. Tik noriu pasakyti, kad nebereikia slapstytis už suaugiusių kaukių. Mes paaugliai, bet dar ir ne suaugę žmonės. Gal labiau krypstame į vaikų pusę.



Ir aš dar supratau, kad nereikia verstis rašyti į blog'ą. Kada tau pradeda lietis mintys, tik tada. O tą mažytį spustelėjimą suradau tik siby. Nes ten jauku, šilta ir smagu.



Atiduodu savo vietą kitoms, bet pagalvokite ar tikrai norite rašyti. Jei noras begalinis, tada suprantu...

Aušrinė.