Adventas

Advento vainikas, praėjus advento savaitei, uždegiama dar viena žvakė.

Adveñtas (lot. adventus reiškia atėjimą) – krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Tuo metu žmonės laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo. Adventas trunka beveik mėnesį; per tą laiką praeina 4 sekmadieniai. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Advento metu katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, tačiau protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų.

Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Prasidėjęs Šv. Andriejaus dieną, jis tęsiasi keturias savaites ir baigiasi Kalėdomis.Adventas - ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.[]DraudimaiPer adventą nebūdavo galima kirsti miško. Tiems, kurie draudimo nepaisydavę ir visgi važiuodavę miškan kirsti malkų, pasirodydavusi tarp medžių aukšta žila moteris – miškų dvasia. Užsimojus kirviu, pasigirsdavęs raudojimas – tai miškų dievybė, tankumyne pasislėpusi, aimanuodavusi ir verkdavusi. Manyta, kad jei iš advento laike kirstų rąstų suręsi trobą ar malkomis krosnį pakursi – tik nelaimę prisišauksi. Tokia pirkia vargu ar kas džiaugsis, nes naktimis tuoj puls kažkas baladotis, mat šeimininkus dažnai dvasios lankys. O malkos labai smarkiai degs, ir jų liepsna, su trenksmu išėjusi per kaminą, padegs trobą. Net karsto advento lentomis daryti nevalia: tokio karsto lentas gali kitą rytą rasti po kapines išmėtytas, o patį numirėlį – šalia kapo gulintį. Be to, šiuo metu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas blogai augsiąs, medžiai būsią gumbuoti.Advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, ypač triukšmingus. Veikiausiai taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą. Nepildavo pagalvių, tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios, be to, dobilai augsią reti. Draudimas kirpti avis sietinas ir su senu lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi nevalia jų skriausti, juk adventas – taikus metas.DvasiosNevalia būdavo ir ilgai vakaroti, ypač po vidurnakčio, nes piktosios dvasios žmones persekioja – jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Tautosakoje tuo metu dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų.[taisyti]Gamtos reiškinių spėjimasAtsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių ūkininkai spėdavo būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikėdavosi gero vasarojaus, jei adventas saulėtas –lauk gero daržovių derliaus. Štai saulėta gruodžio 8 diena žada labai gerų kopūstų. Jei per adventą šalta – lauk karštos vasaros su trankiomis perkūnijomis. Dažni atodrėkiai turėdavę lemti gražų rugių žydėjimą ir grūdingas varpas. O štai lietingas gruodis galėjo rugius vasarą sugadinti. Žuvies vandenyse bus tiek pat daug, kiek advento laike danguj žvaigždžių, taigi žvejai turbūt dažnai dairydavosi į dangų. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėdavo gerą sėmenų derlių, o jei šiaip pasnigdavo, žmonės laukdavo gero vasarojaus, ypač pupų, žirnių derliaus.]LinksmybėsPer adventą žmonės nesilinksmindavo, nešokdavo. Tačiau ne visi. Dzūkai, susirinkę vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Advento dainas nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių, arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj. Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus. Populiariausi: „Akla višta“ , „Žiedo dalijimas“, „Voverėlė“.Štai „Voverėlė“: „Vai kas mūsų darželin/ Įjunko pajunko?/ Voverėlė darželin/ Įjunko pajunko./ Aš tą voverėlę/ Išvysiu, išbaidysiu“. Visi sustoja rateliu, padaro „darželį“: stovi susiglaudę, rankas laikydami už nugaros. Vienas žaidėjas vaikšto už ratelio laikydamas žiužį – rankšluostį, juostą ar kitą smagų sušerti daiktą. Vaikščiodamas nepastebimai įduoda žiužį kam nors į ranką. Dainuojant „Aš tą voverėlę išvysiu…“, tas ima lupti žiužiu kurį nors savo kaimyną ir veja aplink ratelį, kol jis atsistoja į savo vietą. Tada vijikas eina vaikščioti už ratelio nešdamas žiužį.

Pukenija